Labas.
Šį kartą taip sveikinuosi su visais ekūrybiečiais. Jaučiu, kad galiu būti suprastas ne taip, kaip norėtųsi. Bet sakau sąžiningai – laiškai šitie ne todėl, kad jais guodžiuosi savo senatvėje, vienumoje ir Šklėrių nelinksmame gyvenime. Dabar jau net nepasakyčiau, kad tai vienuma, kai šalia ošia, pasakoja, skaito, kuria tokios nuostabios pušelės. Jų, poečių, turinčių vardus, dar nedaug - dar tik kelios, bet... Tas „bet“ šį kartą ir sutrikdė mane. Nesunku suprasti, kad man būti šalia jų ir su jomis, yra ir miela, ir džiugu, gera, ir... Bet lig šiol nebuvau paklausęs, ar JOMS gera būti šalia manęs?
Kai šiandien susitikau Juliją, ji kai visuomet buvo miela, graži, bet, deja, nepasakysiu, kad džiugi. Daugiau liūdesio, daugiau mįslių ir net nepasitikėjimo. Gal net graužaties, kad atėjo čia, sušlamėjo, norėdama savimi papuošti šį visų valdžių skurdintą kraštą.
Dar prieš ketvirtį amžiaus (1982 m.),  žiūrėdamas į Šklėrius, galėjau parašyti:

Džiaukis, TĖVIŠKE,
Kad medžiai tokie
Tave apkabino ir saugo-
Tiesi it mergelė pušis
Ir eglė skarom žaliomis.
Dar baltas berželis.
Dar liepa reta.
Sukniubę žilvičiai.
Dar aitrūs karklai...
Džiaukis, TĖVIŠKE,
Šitame Lietuvos pakraštyj,
Į Grūdos atsirėmus upelį,
Kad ir mano širdyj
Tu ir varpas – šauki ir šauki.

Pagiedojau taip ir pasirašiau- Pranas Šklėrius. O dabar?  Turbūt, jaučiate, kad taip dabar nesugebėčiau. Ir didžiausias džiaugsmas, kad Dangus įkvėpė mintį pasikviesti į Šklėrius Mūzų žmones. Bet kodėl jie lyg nesavi čia?
- Kas atsitiko, Julija.? Šalta? Bet gi, deja, ne tik čia-  visur Lietuvoje nešilta. Ir ne tik pušelėms.
- O taip, Pelėda. Tikrai nešilta. Bet skaudu, kad žmogus netesi savo duoto žodžio ar įsipareigojimų. Gal ir gerai Giedrė daro, kad nenori, jog čia būtų jos pušelė.
- Sakai, gal ir gerai Giedrė elgiasi? - vos apverčiau liežuvį ir jos padovanotas „Kalnas“ širdyje apsunko. Ir atsiminiau, kaip ji, Giedrė:
- Pyyykkstu, nėra TeisybĖs pas PelĖdą...
- Giedre, ką kalbi?
- Oi PelĖda, kaip negėda // Vienam dulkę, kitam žiedą..
- Giedre,- neskaudink,- paprašiau, tačiau Giedrė:
- O laiško gaila. Gražios dovanos netekau.
-Pelėda, kai susitiksim, gausi su paties lazda nuo manęs už TAI, KĄ DABAR padarei. Einu, dar Juokazui įkrėsiu- atsiminiau Palmyrą.
- Labas. O iš manęs atėmei net dvi dovanas. Jau šito tai tikrai nesitikėjau,- nesmagiai atsiduso  Ramunėlė.
-Gaila. Bent jau man - ypatingai gaila. Juk suprantama: porai valandų buvau tapusi literatūrine veikėja, mmm :))) Vai tu Pelėda... numynei žvirbleliui koją,- ant kalnelio sušlamėjo Julija.
Dar pabandžiau atsiminti mielą, gražią jos katę ir man tai padaryti nepasisekė. Užtat supratau, kad neužtenka norėti būti su žmonėmis, reikia sugebėti pačiam juo būti. Ir išties, nelinksma. Ne todėl, kad sunkūs daiktai krenta ant nuosavos galvos, o todėl, kad jie krenta ant  kitų galvų. Ak, laiškai! laiškai! Norėjau jais pasijuokti, paišdykauti, vaidinti protingą ir manyti, kad jie bus suprast. Ir še, imk, dziedai, devintines...
Kas daryti? Kaip išmokti žmonių tarpusavio supratimo meno? Matyt, kad to talento, kuriais parašoma geri eilėraščiai, žmogui neužtenka. Na, o kaip padaryti, kad turinčios vardus pušelės - poetės prie gimtinės vartų jaustųsi lyg žydėjime – kad joms būtų dvasinga ir piešti,  ir rašyti eilėraščius... Gyventi kūrybinį gyvenimą. Ir pirmas dalykas, kuris ateina į galvą- sugražinti į svetainę tuos kelis  laiškus- po vieną Julijai ir Giedrei, ir du Ramunėlei.
- O Ramunei? Buvo juk svetainėje ir jai adresuotas laiškas.
- Atleisk, Ramune, jo ten nebus. Su Anuška vėl auginame liepą - šakotą, gražią, nuostabią. Vėl galiu  rašyti eilėraščius ant sijono klosčių ir laukti tikėdamas, kad kada nors ir pati pasikars ir ant  mano kaklo.
- O  jeigu Palmyra vėl  klaustų, ar laišką skaitė  vyras?
- Te skaito, kad ir visi pasaulio vyrai. Kai myli tokioje atviroje viešumoje, vaikų nebūna,- patikino Kaimynas.