Santrauka:
Toks pavėjui...
Siautė pūgos ir aš pažadėjau
Grįžt tada, kai kaštonai žydės.
Jau pavasaris – baltos alėjos
Ne nuo sniego – nuo džiaugsmo širdies.
Prikapsėjo po lašą, po lašą –
Rodos, tuoj per kraštus išsilies.
Neužtenka – vis maža, dar maža
Tos viliokės gegužio nakties.
Nepajusim, kaip mirktels rugsėjis
Ir rūkai per pečius apkabins.
O kol kas – tik kaštonai ir vėjas
Ir pamiršusi laiką širdis.
2017 m. gegužės 23 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-06-02 14:21:24
Labai lengvai prikapsėjo ir išsiliejo...Patiko!
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-05-30 00:06:33
Na, ne liūdesio gaidelė, visa nata. Bent aš tai tą jaučiu. Ir pamiršusi laiką širdis... :(
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-05-29 19:47:36
taip lengvai ir svajingai...vistik pajutau liūdesio gaidą, o gal tik pati ją sumasčiau perskaičius apie greitą rugsėjį ir pečius apkabinantį rūką...labai gražios eilės
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-05-29 16:36:27
Gražiai aprašot kaštonų žydėjimą...Aš net pažvelgiau per langą į tuos didžiulius medžius, kurie aplipę žvakėmis tarsi Kalėdinės eglutės...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-05-29 10:55:29
Su didele dvasios ir įtaigos jėga, pavasariškai ir viltingai parašyta.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-05-29 10:51:03
geras jausmas,pakili nuotaika, gražiai sueiliuota.