Skaudi vienatvė grabinėjo pirštais,
O ten už durų aušo naujas rytas
Ir lyg keleivis užmirštas sulytas
Aš vėlei išgirdau— kažkas numiršta...
Gal jausmas buvo tai, gal užgimimas,
Naujos dienos, prasiveržimo naujo
Ir vėl mana tyla suspaudžiama į delną,
Pro šalį vienišas praėjo mimas.
Prailgo laukt ant prarasto arimo,
Susijaukia garsai, nuvysta lauko gėlės,
Maži mes ten lyg gležnos statulėlės,
Ir vėl, kas skauda, pamažu nurimo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-05-29 14:29:11
Tobulai sudėti žodžiai, prakalbinantys jautriausias sielos stygas...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-05-29 14:11:59
Tiesa, jautriai nuskambėjo, bet jautrumas ne visus užvaldo, nes daugumai - neskirta...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-05-29 12:06:54
puikiai, mes per daug jautrūs ir aš taip pat, todėl mums nelengva.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-05-29 05:00:05
Norisi skaityt kelis kartus…
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2017-05-29 00:15:40
Ir vėl mana tyla suspaudžiama į delną,
Pro šalį vienišas praėjo mimas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-05-29 00:04:14
Tai jau taip, maži... :(