Skaudi vienatvė grabinėjo pirštais,
O ten už durų aušo naujas rytas
Ir lyg keleivis užmirštas sulytas
Aš vėlei išgirdau— kažkas numiršta...
Gal jausmas buvo tai, gal užgimimas, 
Naujos dienos, prasiveržimo naujo
Ir vėl mana tyla suspaudžiama į delną, 
Pro šalį vienišas praėjo mimas.
Prailgo laukt ant prarasto arimo, 
Susijaukia garsai, nuvysta lauko gėlės, 
Maži mes ten lyg gležnos statulėlės, 
Ir vėl, kas skauda, pamažu nurimo.