Tos valandos tykios, prabangios,
iš sielvarto, graudžio, vienystės,
jos oriai iš aukšto nužengia,
su angelu žemėn atklysta.
Iš švintančio saulėj rytojaus,
iš delno vagų paslapties
jos veido ženklais vis kartoja
per amžius šviesas be nakties.
Jos pėdsakus žvilgsny palieka
ir plaukus kaip drobę išbalina,
ir ilgesiu širdį užlieja,
kad jūrą prišaukti jau galima.
Ir kyla bangos su vėju,
ir burės svajonėse plaukia,
į krantą toliausią nuėję
jos vėjo, kad grįžtų, laukia.
Tos valandos tykios, prabangios,
iš sielvarto, graudžio, vienystės,
jos oriai iš aukšto nužengę
su angelu vėlei išklysta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-05-29 14:04:47
Jaudinančios, bet gražios eilės...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-05-29 05:02:27
Vat skaitydama ir aš pasidžiaugiau nuoseklumu. Neįmantru, bet taip aišku ir gražu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-05-29 00:01:12
Nuosekliai, vientisa mintimi ir nesiblaškant, ir gražiai, ir tikrai patiko.
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2017-05-28 19:56:00
Eilėraštyje puošnia leksika dėliojamas savitas filosofinės laiko tėkmės temos vaizdinys.
Įdomus ir grazus darbas.