Tos valandos tykios, prabangios,
iš sielvarto, graudžio, vienystės,
jos oriai iš aukšto nužengia,
su angelu žemėn atklysta.

Iš švintančio saulėj rytojaus,
iš delno vagų paslapties
jos veido ženklais vis kartoja
per amžius šviesas be nakties.

Jos pėdsakus žvilgsny palieka
ir plaukus kaip drobę išbalina,
ir ilgesiu širdį užlieja,
kad jūrą prišaukti jau galima.

Ir kyla bangos su vėju,
ir burės svajonėse plaukia,
į krantą toliausią nuėję
jos vėjo, kad grįžtų, laukia.

Tos valandos tykios, prabangios,
iš sielvarto, graudžio, vienystės,
jos oriai iš aukšto nužengę
su angelu vėlei išklysta.