Amžiais ji — nerami ir alkana.
Nesotina kančia juoda, nei upės kraujo,
Netramdomo pikto geismo sklidina
Didybėj ir niekšybėj viešpatauja.

Nebus ji gailestinga niekados.
Minias sujungia  įniršis nuožmus.
Ji — budelis virš sutryptos aukos.
Ji — blogis liepsnojantis kraupus.
 
Netramdo nei protas, nei išmintis,
Pro skraistes dieviškąsias prasiveržia.
Be galo ir be krašto pavydì
Trankosi po šio pasaulio erčią
 
Sukaupus pyktį, įniršį kitam,
Nerimstanti nei menkai valandėlei.
Iš kur tokia galybė jai skirta?
Kas tokią didžią galią josios lėmė?

Ar medis pažinimo ją brandino?
O gal Kūrėjo nuskirta lemtis?
Aistra beribe ji mane dangina
Į amžinąsias pragaro naktis.
 
O kartais jau visai ne mano galioj
Ištremti ją iš žodžio, žvilgsnio, iš širdies.
Jėzau, Tu nurodei sunką kelią
Tarp žmogiškumo ir mano prigimties.