Susėdome trise, Pro su Poe (proza su poezija) ir aš. Pagalvojau, kad jau netrukus sukaks 20 metų, kai paliktas karietos. Iki šiol sakydavau „išmestas“ iš karietos. Tačiau dabar stengiuosi vengti kategoriškumų ne tik šnektoje, bet ir mintyse. Žiūrime trise į pavasarį, į jo nešiltą gegužę, pasidalindami vienu langu, ir...  laisva, gražu iki besileidžiančios saulės Vakaruose, iki Šklėrių pietuose, prigludusiu kaimu  ir pabirusiais  jo vienkiemiais vidurkelyje tarp Marcinkonių ir  Druskininkų. Tai šilinių dzūkų  kraštas ir Šklėriai mano gimtinė. Nuo Vilniaus Balsių iki jų ne taip toli, apie pusantro šimto kilometrų, tačiau jau treti  metai, kai ten neužklydęs kūnu.  O mintimis...
  – Ot  taip, mano mielos ponios, – nelinksmai pasakau. – Jau ir  gimtinė pasilieka praeitimi. Sunku patikėti, bet pasilieka.
  Taip „mielomis poniomis“ pirmą kartą pavadinau Pro ir Poe. Anos lyg neišgirdo. Aš irgi taip pašaukiau netyčia, bet man iš tiesų JOS  mielos, labiau savos, negu bet kas iš susietų su manimi savu krauju.
  – Betgi užrašyta nemažai ir dar vis rašai, – atsiliepė Pro, Šklėrius geriau žinanti iš raštų. 
  – Jeigu  ne tu, Pro, jeigu ne Poe, esu įsitikinęs, kad aplinkui mane būtų tuščia, tuščia.
  – Na jau! – tingiai atsiliepė Poe. – O Vidinis? Nemanau, kad jis leistų tokiai tuštumai aplink tave išnokti, kaip kad sakai.
  Vidinis. Taigi Vidinis. Dar neprisipažįstu ir sau, bet vis baugiau darosi išgirsti jo vardą. Atrodo, kad mažėja jo. Anksčiau, kur pažvelk, vis jis. Reikia ar nereikia, trukdo ar padeda. Dabar gi pasitaiko, kad ir laukiant negali sulaukti. Negi gali atsitikti, kad ir jis kaip Šklėriai – į praeitį, į praeitį, į... Negi, a? 
  – Ak, taip. Daliai, kurią turiu, Vidinis nusipelnęs labai daug. Būdavo, kad negalėdavome atpažinti, kuris iš mudviejų Aš, o kuris Jis. Neduokdie, kad ir jo neištiktų gimtinės dalia.
  Apie tai buvau mąstęs ir anksčiau, bet ne taip nūdnai. Pagalvodavau ir greit užbaigdavau beprasidedanti procesą. Labiau atrodydavo, kad netekęs karietos, dar vis nesuvokiu, kaip natūraliau save išreikšti. Buvusiu būti, kad ir vežėju, ne tai kad nesinori, bet netgi atrodo, kad toks dvasios autoportretas nebūtų teisingas. Taip, jau be botago. Be vadžių. Be karietos. Be žirgo Ygagos. Tačiau neretai į save  nusileidžia laikas, kai supranti, kad tai netiesa, kad tokie regėjimai yra haliucinacijų išraiškos, o visas karietos kinkinys pasilikęs kaip Tada. Ir vežėjo amunicija – irgi kaip Tada. O kad kiti to nežino, nemato, tai turbūt  yra esmingos priežastys, kad reikalai būtų tokie, kaip yra. Ir todėl dar kartą: kas esu?  Vežėjas ar jo šešėlis, atsiminimas apie jį?
  – Atrodo, saulė netoli. Už ano miško. Net arčiau. Leidžiasi miške. O iš tikro nei ji arti, nei leidžiasi, – sako Poe. – Galbūt ir Šklėrius reikėtų įrikiuoti į tokį supratimą. Beje, kuo tau  neįtikome, kad mudvi su  Pro nusiteikei vadinti  poniomis?
  – Netyčia. Taip  ištrūko,  Bet ar negražu? Ar ne solidžiau? Nebūtų  jauku šalia save matyti paneles.
  – Taip, gimdom mudvi daug ir nuo daug  ko. O paskui, žiūrėk, lyg ir nematome savo kūrinių. Paliekame praeityje. Kaip tu Šklėrius. Kaip  karietą. Paliekame ir užmirštame.
  – Palauk, Poe, palauk. Pro, ar girdi, ką sako Poe? Gimdote daug ir nuo daug ko.
  – Galėjo, žinoma, tarti ir kitaip. Tarkim, perim daug, nedaug rūpindamosi, kaip atrodo perimų kiaušinių sveikata. Galėjo tarti ir dar  kitaip. Dauginimosi modelių sukurta nemažai.
  – Viešpatie, atsiliepk: tu esi ar nesi? Ir man net nelabai rūpi, ką savo tėvui, prieš išeidamas į  Šventojo kelionę, pasakė Pranciškus.
  – Ką jis pasakė, – pasidomėjo Poe.
  – Ką? Ką? Klausk Pro. Tai iš jos užrašų.
 Poe atsigręžė į Pro ir pakartojo savo  klausimą. 
  – Ten taip parašyta, – atsiliepė Pro ir pacitavo:
  „Tėvo ir vyskupo akivaizdoje Pranciškus nusimetė savo rūbus ir paklojo tėvui po kojomis, tardamas: Nuo dabar aš laisvai galiu sakyti: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, o ne „tėve Petrai Bernardone“. 
  – Va, va... Ir  jums, mano ponios, ne gėda matyti tokį šventajį. Aš tokio į karietą nebūčiau ėmęs.
  – Nenuostabu, jeigu ji nebuvo pašventinta, nes irgi parašyta: Meilė To, kuris  mylėjo mus labiausiai, turi būti labiausiai mylima, – vėl pakalbėjo Pro, o po tylaus atokvėpio lyg sau, lyg man su Poe, lyg kažkam už lango: – Ne ponios mes. Labiau proletarės, tačiau dvasinis pasaulis sunkiai pasiduoda žodžiui. Natūralu, kad ir pas mus atsitinka taip, kad lyg kažką pradedame, pasižadame, įsigeidžiame, o paskui nutylame kalbėti, nutylame judėti – krutėti. Net atsiminti nutylame. Man atrodo, kad nemokame būti karietos keleiviais. Ją daužome, niekiname, laidojame, o iš tikrųjų karieta važiuoja. Suprantate? Ji važiuoja. Kad ir dabar. Tarkim, į Šklėrius.

Įsiklausau į tylą.
Žvelgiu budėjimu į naktį
Ir kaip sargybinis                                 
Net seną atmintį išvaikštau.   
Ji didelė – net iki pat sapnų,
Kai negali užmerkt akių.
O ten, užmerkus jas,
Ir vėl budėjimas jautrus
Neduoda atsibusti.
Tačiau šį kartą į namus grįžau,
Norėdamas ir čia,
Krašte gimtam,
Ugnelę šilumai užkurti.

– Bet tai praeitis, tai jau būta
– Ša! – sudraudė mane Poe ir, perėmusi iš Pro estafetę, skuodė  toliau  link Šklėrių.

Žarijos jau užgesę.
Vorai voratinklius kabina.
Galbūt tik jie dabar ir gali
Sugauti, apraizgyti laiką
Ir palaikyti –
Toks nejautrus, nematomas,
Be kojų vaikšto po sodybą,
Atsiremia į akmenis,
Į tėvo plūgą, į akėčias,
Ilgiau užkliūva prie skiedryno,
Iš kur ugnis ateidavo
Sušildyti namų.

  – Nežiopsok! Dabar tavo eilė, – perdavė  estafetę Poe. Jau iš paskos: – Nepasiduok aplenkiamas. Iki pat Šklėrių.
 
Tai gal nuo čia, sakau, nuo jų
Pradėsiu šitą sunkų savo žygį,
Nes kelias kreivas,
Atmintis – lėta.
Sutūpę raidės netiki, bet laukia –
O gal?
Gal įsikurs ugnis ir šiluma
Vėl apsigaubs pavargusiais namais,
Kad būt jaukiau girdėti tyloje,
Budėjimu žiūrėt į naktį,
Kur Šklėriai po šilinių kraštą vaikšto
Sapnų ir ilgesio pilni.

  – Jis jau ir sėdėdamas miega, – išgirdau  pažįstamą  balsą.
  – Ir akių nereikia užmerkti. Atviromis akimis miega. Kaip kadaise karietoje. – neginčijo Poe.     
  – Ką išmoksti, ant pečių nereikia nešioti. Vežėjas gi. Tikras, – buvo lojalus reginiui ano balso savininkas.