Santrauka:
Prieš valandą fb susirašėme su Dzūkijos Pušimi. Ji sako, kad atėjus tam tikram amžiui (skaičius įslaptintas), ateina antra jaunystė. Gal ir taip. Dar sako, kad mano eilės liūdnos. Aš – nekaltas, nes juk pasakojau, kad mano Mūza tik 12 nakties atskrenda. Mieguista – numeta kokį ekspromtą ir miegot skrenda... Kokios ten linksmybės prieš užmiegant...
Nuo alaus butelių ar nuo druskos kristalų,
Ar nuo saulės, kuri galbūt švis
Mano plaukiantys metai nurimę apsalo
Ir paniro tarytum žuvis
Daug giliau nei kada jie galėtų išnerti –
Pasiūbuot vėl paviršiuj puta...
Lyg kas akmenį būtų uždėjęs ant sverto,
Tačiau sverti nėra jau kada.
Ir nėra net prasmės, ir nėra jokio tikslo,
Nes kas buvo – tas liko skaidru.
Po stiklu ciferblato rodyklė dar tiksi,
Tik žuvis nepavirsta gandru.
Į pietus neišskris, nesugrįš kada šilta,
Net nemoka ji plaukt atbula.
Mano metai nuskendę šešėlyje tilto –
Čia sraunu, visgi vėjo nėra...
Ir gilu...
..........................................................................
Nors gal ne. Tiktai mintys per gilios –
Upė teka, o stovi bala.
2017 gegužės 20 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-05-21 09:08:44
Vydūrnakčio Mūzai Šlovė!
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-05-20 16:38:49
po tokių išsamių komentarų, ką ir bepridursi...jūsų eilės visada užkabina, paliečia širdį, priverčia įsijausti...manau, kad taip ir turi būti...tokios yra geros eilės...ir daugiau tokių skaitomų eilių...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-05-20 08:07:50
Liūdnos, skausmingos, bet skaitomos. Skaitomos, nes randam kažką artimo sau, gal kažką užslėpto, išgyvento, išsvajoto... Vadinasi, esam liūdni patys. Odės džiaugsmui ilgainiui imtų atrodyt nenatūralu. Ne tokia šiaurietiško būdo kraštiečių natūra. Gal net pavydas imtų ko tas poetas čia džiūgauja kai viskas taip niūru ir blogai…
Kita vertus, liūdnos eilės priverčia stabtelti, susimąstyti, įsigilinti ( kam to norisi). Ir tai yra kaip atsvara skubančiam, kartai paviršutiniškam pasauliui. Manau, liūdnų ir džiugių eilių santykis 7:3 mūsų gyvenimui
tinkamas.
Geras eilėraštis. Super pabaiga!
Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis
Sukurta: 2017-05-20 08:01:02
Labai gražu... Gyventi visada reikia taip, kaip upė teka - tik į priekį, kartais srauniau, kartais lėtai, ramiai, bet pirmyn... vis aplenkiant kliūtis :)