Nuo alaus butelių ar nuo druskos kristalų,
Ar nuo saulės, kuri galbūt švis
Mano plaukiantys metai nurimę apsalo
Ir paniro tarytum žuvis
 
Daug giliau nei kada jie galėtų išnerti –
Pasiūbuot vėl paviršiuj puta...
Lyg kas akmenį būtų uždėjęs ant sverto,
Tačiau sverti nėra jau kada.
 
Ir nėra net prasmės, ir nėra jokio tikslo,
Nes kas buvo – tas liko skaidru.
Po stiklu ciferblato rodyklė dar tiksi,
Tik žuvis nepavirsta gandru.
 
Į pietus neišskris, nesugrįš kada šilta,
Net nemoka ji plaukt atbula.
Mano metai nuskendę šešėlyje tilto –
Čia sraunu, visgi vėjo nėra...
 
Ir gilu...
..........................................................................
 
Nors gal ne. Tiktai mintys per gilios –
Upė teka, o stovi bala.
 
2017 gegužės 20 d.