Tyli?
Tai pavasaris atėmė amą,
Iš aistrą begiedančių mudu išbraukęs.
Su poteriais čeža praėjusios dramos,
O sielos kaip vilkės rujojančios kaukia.
Kasdienė viešnia bambesių sutartinė.
Pasaulis sugedo. Proga patylėti?
Gyvenimo geismas mozolį užmynė —
Iš įpročio draskom velėną gėlėtą.
Tyli?
Ar girdi kraujy švokščiantį ižą?
Kur platūs glėbiai? Kokios aštrios alkūnės.
Mes buvom...Tikrai? Štai gegužis sugrįžo,
Bet džiaugsmo nė lašo suglamžytam kūne.
Ar atmeni?
Ką?
Mūsų ulbantį juoką.
O saujoj žariją pulsuojančio delno?
Dvi šelmiškos kibirkštys žvilgsnyje šoka,
Sugrįžusios mudviejų giesmę išgelbėt.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-05-19 15:52:47
Patiko.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2017-05-19 14:10:02
Su dideliu malonumu skaitau Nijolenos eiles: turtingas žodynas, tikslingai panaudojamas, kalbėjimas apie rimtus, netgi liūdnus dalykus, ne sykį sukelia šypseną.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-05-19 11:59:00
tikrai, sodru! ir kaip Jums būdinga, su sveikos ironijos prieskoniu ;)) gyva ir tikra.
Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis
Sukurta: 2017-05-19 10:36:51
Gražu. Labai patiko :) Kiek šiandien skaitau eilių - visose randu ,,aštias alkūnes"...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2017-05-19 08:55:50
Nuostabiai atskleidėt buvo ir ... kas liko apie aistrą. Žaviuosi sodrumu...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-05-19 08:39:30
Gerai, kad bent pabaiga viltinga. O perskaičiau su pasigerėjimu, kaip visada.
Sėkmės:)