Tyli?
Tai pavasaris atėmė amą,
Iš aistrą begiedančių mudu išbraukęs.
Su poteriais čeža praėjusios dramos,
O sielos kaip vilkės rujojančios kaukia.
Kasdienė viešnia bambesių sutartinė.
Pasaulis sugedo. Proga patylėti?
Gyvenimo geismas mozolį užmynė —
Iš įpročio draskom velėną gėlėtą.
Tyli?
Ar girdi kraujy švokščiantį ižą?
Kur platūs glėbiai? Kokios aštrios alkūnės.
Mes buvom...Tikrai? Štai gegužis sugrįžo,
Bet džiaugsmo nė lašo suglamžytam kūne.
Ar atmeni?
Ką?
Mūsų ulbantį juoką.
O saujoj žariją pulsuojančio delno?
Dvi šelmiškos kibirkštys žvilgsnyje šoka,
Sugrįžusios mudviejų giesmę išgelbėt.