nekaltos

tos mano eilės...
lyg be adreso laiškai,
siunčiu juos liepą
ir turtingą gruodį...
kur nukeliaus jos, niekad nežinai –
... gal ir gerai...
dievai pirštu nerodo...

tos mano mintys
daugiaveidžiai  aitvarai –
lengvai erdvėj plevenančios
(o gal tik taip atrodo?..)
skambiom metaforom
dosniai išdekoruotos,
klajūnės, besibastančios laike,
gyvenimo tėkmės padovanotos...

nekaltos jos...
juk ne sava valia
paleistos į pasaulį kelio nenurodžius,
pasieks kieno nors širdį,
sieloj apsistos –
gal apvalys kažką,
o gal kažką apnuodys...

nepykit ant eilių...
jos kaip maži vaikai –
taip kartais skaudžiai atviros,
nemokančios meluoti...
o jei jose lyg veidrody save matai –
tada širdin dedies
ir kiekvienam nerodai.
--------------------------------------
... pilnėja paliestų jausmų aruodai,
kai šiluma eilių sutirpdo sielos gruodą...
Rasojimas

2017-05-18 17:07:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-05-19 01:10:13

Eilės yra sielos veidrodis. Ir tai – tiesa. Bet nebūtinai tikras gyvenimas. Tiesa – tikrai.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2017-05-18 23:25:29

Kaip miela… Juk turbūt taip ir yra.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-05-18 20:45:50

gražiai apie eiles...labai