tos mano eilės...
lyg be adreso laiškai,
siunčiu juos liepą
ir turtingą gruodį...
kur nukeliaus jos, niekad nežinai –
... gal ir gerai...
dievai pirštu nerodo...

tos mano mintys
daugiaveidžiai  aitvarai –
lengvai erdvėj plevenančios
(o gal tik taip atrodo?..)
skambiom metaforom
dosniai išdekoruotos,
klajūnės, besibastančios laike,
gyvenimo tėkmės padovanotos...

nekaltos jos...
juk ne sava valia
paleistos į pasaulį kelio nenurodžius,
pasieks kieno nors širdį,
sieloj apsistos –
gal apvalys kažką,
o gal kažką apnuodys...

nepykit ant eilių...
jos kaip maži vaikai –
taip kartais skaudžiai atviros,
nemokančios meluoti...
o jei jose lyg veidrody save matai –
tada širdin dedies
ir kiekvienam nerodai.
--------------------------------------
... pilnėja paliestų jausmų aruodai,
kai šiluma eilių sutirpdo sielos gruodą...