[i]    [/i] – Darbas yra darbas. Tai didesnė  išmintis negu, tarkim, knyga.  Ką gi, dėkui, vežėjau už malonų  pasimatymą. Tačiau dar labiau, žinoma, dėkui  Vidiniui. Jeigu ne jis, ko gero, Bladukas nebūtų...  atsiprašau, Vaidinimas nebūtų čia atsiradęs.
  – Judu pažįstamai? – savaime pasiklausė.
  – Šiek tiek, šiek tiek. Susitinkame svarbesniems reikalams aptarti. Prašė pasakyti, kad karieta jo nelauktų. Į pirmą kelionę jis neišvažiuos. Bet, sakė, kai aprims karietos išleistuvių į kelionę šurmulys, pats asmeniškai apie  tokio  apsisprendimo priežastį painformuos. Taip ir tarė: Pats.  Asmeniškai.
– Jau žinau. Tarė jau...
– Ką? Jau aprimo šurmulys? Ne! ne! Negali būti, kad... – sukruto kaip gyvsidabris Vaidinimas ir, įsiklausęs, atrodytų, minutėlei į visą pasaulį, jau atlėgusiu balsu: – Girdi? Tai ji, sėlė, Irena Sėliukaitė, – pasakė Bladukas Vaidinimas. Paskui dar, bet jau iš kitos operos: – Užmišau pasisveikinti, nėra laiko atsisveikinti, – ir dingo, palikęs mane klausytis ir girdėti: 

Irena Sėliukaitė
  „Visa Lietuva – ir ne tik Lietuva – senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukais, energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipę. Kiek dar nepažintų, nežinomų likimų netgi XX amžiaus tragedijų pažymėtų žmonių. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo stovime“, – girdėjau ir  džiaugiausi, atsimindamas Ireną iš ankstesnio laiko, bet... Ėgi, ir vėl girdžiu, kad kažkas, it savo kailyje netilpdamas, atsidaužia. O netrukus jau kone kaip į  ausį. 
    – Va kaip viskas greita. Bėgau, ėjau, skubėjau klausti, kodėl tokia kelionė, vežėjau. Kaip tu ją supranti? Ko joje ieškosi? Ir – ką? Ogi girdžiu tai, ką ir tu girdi. Pasirodo, kad ir ateiti nereikėjo. Tik pasiklausyk, tik girdėk, kas ką šneka. Ir vis tik: ko kelionėje ieškosi, vežėjau?
  – Širdies. Žmogaus širdies, – net  nemirktelėjęs atsakiau. – Juoksitės, tamsta? Tačiau mieliau būtų, jeigu tamstos bent karietos pasostėje juokas neištiktų.
  – Juozapas mano vardas. Beje, netgi du turiu. Juozapas Albinas Herbačiauskas. Taip, taip, esu biski literatas, biski pisorius, biski net ir teisėjas. Daug kuo po biskį esu, bet... bet tik ne širdies paieškose. Jose manęs daug. Girdi?
  – Atrodo.
  – Jose manęs daug.  Ir todėl žinau, kaip visi tyčiojosi, piktžodžiavo: proto išsižadėjo ir vis tiek kokios tai širdies ieško. Bepročiu tapo, vienok širdies neišsižadėjo. Kad nors greičiau pasikartų, nustiptų. Kokios ten jam širdies reikia? Proto, mat, neužtenka. Tfu! Spjaukim visi sykiu: tegu eina sau po šimts velnių. Tfu! Kokios ten jam širdies reikia. Tfu! Baugu į jį žiūrėti – drugys ima krėsti. Tai baidyklė,  špukas, šmėkla. Tfu! Tfu! Tegu mus Viešpats Dievas nuo tokio žmogaus saugoja...
  Klausau ir atsimenu: taigi girdėta, paskaitinėjant jo knygą „Erškėčių vainikas“. Na taip, taip... Pats Dzievulis į rankas siunčia labai reikalingą žmogų.
  – Ačiū, – sakau, – kad... Man labai rūpėjo su jumis susitikti ir štai Dievas mane išgirdo. Tegu jis saugo jus tokį ir toliau. Aš klausausi tavęs lyg būčiau bažnyčioje. Kalbėk, kalbėk, Juozapai.
  – Betgi girdėk, ką sako Irena Sėliukaitė. Tu jos neturi teisės neišgirsti. Arba iš tiesų esi baidyklė, špukas, šmėkla. Sakau, neturi teisės jos neišgirsti. 

Irena  Sėliukaitė
Todėl į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžo atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių ir įdomių faktų, ir likimų ant mūsų  žemės. Ir negalima juos vienašališkai vertinti. Todėl siūlyčiau eiti atvira širdimi, švaria širdimi. Ir su dideliu noru suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis yra aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene  įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie žmonės. Dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti? 

  O ten kažkur toli, kažkur apie Norulius ir Parloją, atrodo, girdžiu, kaip dainuoja Tomo Vaisietos tėvulis.

Pas mus kalneliai alaviniai,
O akmenėliai sidabriniai.

Balalėlės žydzi žaliais šilkais,
Iš viduries vercas  balci perlai...