Jau per žiemą statytas altorius nesukviečia maldai –
Kruvinai verkia tulpės, suskilusios žodžiui nukritus.
Būna medžiai lapoja, po sieksnį per naktį užauga...
Būna tuštumą girdo apkurtę nuo ilgesio lietūs…
Išsileidžia kasas mėnesiena virš sapno pakibusi,
Brenda nuodėmės upėn skandintis – panyra lig pusės.
Ant sutrešusios vinkšnos palieka kažkas laimės žiburį –
Gal bus lemta pasiekti aklam ir neikart nesuklupus…
Obuolys lyg vaškinis nepaliestas jaudina rytą,
Pasibaidžiusios stirnos šilagėlės rojų sugriovė.
Supranti, kad esi išskaičiuojamas – tarsteli „kitas“
Ir belieka per speigą statytas naivumo altorius…
2017 m. gegužės 7 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-05-18 00:07:19
Tik per speigus ir statomi altoriai. Kada šilta, miela ir smagu – kam melstis? Tokia žmogaus prigimtis. O speige statyti altoriai tirpsta. Ir nebūtina tapatinti 9kas čia ir padaryta0 to nedalomo ir tikro su saule, šiluma, vasara. Juk, tarkim, ledas yra skaidrus, sniegas - baltas, speigas suartina ir panašiai... Na, gal kas ir nesuprato, ką norėjau pasakyti, bet Jūratė supras. Ji jau suprato.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-05-17 21:05:52
sunkus, bet svarus, kaip visada, labai vaizdingas, žadinantis vaizduotę.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-05-17 20:14:43
puikiai pastatytas altorius pasiekė mano širdį...priglausiu
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-05-17 10:37:18
Svarbiausia - kad kažkas lieka...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-05-17 10:25:55
puikiai ,jautriai.