Jau per žiemą statytas altorius nesukviečia maldai –
Kruvinai verkia tulpės, suskilusios žodžiui nukritus.
Būna medžiai lapoja, po sieksnį per naktį užauga...
Būna tuštumą girdo apkurtę nuo ilgesio lietūs…

Išsileidžia kasas mėnesiena virš sapno pakibusi,
Brenda nuodėmės upėn skandintis – panyra lig pusės.
Ant sutrešusios vinkšnos palieka kažkas laimės žiburį –
Gal bus lemta pasiekti aklam ir neikart nesuklupus…

Obuolys lyg vaškinis nepaliestas jaudina rytą,
Pasibaidžiusios stirnos šilagėlės rojų sugriovė.
Supranti, kad esi išskaičiuojamas – tarsteli „kitas“
Ir belieka per speigą statytas naivumo altorius…

2017 m. gegužės 7 d.