Pails diena lyg kuinas nuvarytas,
Liks dar viena vaga beribiuose laukuos...
Ir niekas tau už tai nepadėkos,
Kad išarei tu ją,
Ne kas nors kitas.
Bet argi reikia dėkingumo kaukių?
Numeskite! –
Galbūt beviltiška sėja,
Tu nori tiesą pamatyt...
Deja,
Jau vakaras galulaukę aptraukia.
Kaip keista – nėr ribos,
O, štai, – tamsumas
Ir žvaigždės žiūri išverktom akim
Tarytumei norėtų užrakint
Būties narve....
..............................................................................
Tu visiškai suglumęs
Į sapną įkrenti, kur amžinai rugiai linguos –
Nėra tenai pradžios nei pabaigos,
Tik dienos vis prabunda į laukus išvytos
Ir tu tas pats –
Ne kitas.
2017 gegužės 11 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-05-12 20:11:24
Prasmingos eilės, giliamintės...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-05-12 10:40:02
Į sapną įkrenti, kur amžinai rugiai linguos –
Taip vasariška. Gal ir su liūdesio gaidele, bet yra apie ką pamąstyt...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-05-12 08:48:56
Tokia tikrovė, artimos mintys.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-05-12 00:25:34
Kasdien po perliuką. Pagirtinas kūrybingumas, minčių šaltinio veržlumas. Lai jis irgi būna be pabaigos :)