Eilėraštis keliaprasmis. Kaip neretai, taip ir dabar pagalvojau ir apie jo kilmę (lyg tęstinis erelio skrydis (Vėl), kažkiek vienas kitą pildo ir pavadinimai... o kažkas lyg ir iš kasdienių bendrų aktualijų). Stebiuosi tais, kuriems gana spėriai gimsta poezija, bet kita vertus, gal kasdienybės poezija, ta nenudailinta, gaudoma ir išrašoma vidujai atsipalaidavus, ir yra gyviausia...
Na bet žinovą nevaidinsiu. (Ir galininko su neiginiu (nevaidinsiu ką) nebetarkuosiu, nes jau seniai supratau, kad tai specialioji priemonė).
 
Ir apskritai priemonių visuma (stilistika).
Tema, turinys – santykis (galimai ir dviejų, virš guolio spoksant Erotui, ir šiaip apžvalginis, autodialoginis).
Įvairias menamas prasmes bendrinant, būtų Dankano Maklaudo parafrazė. Galima ir paprasčiau –
tai amžinas moto: kažkas pildosi ir neišsipildo, pasiekiama ir nepasiekiama. Drugys krečia, drugys išsirita. Žūčių, gimimų virtinė.
Tai ciklai. Gniaužtai ir laisvė.
 
Ir 1001 kartą balselis iš lervos sako: nusiteikęs vienaip – linksma, o jei ne, tai visai ne.
Bijok kepenis lesančių kondorų, drakulų, nežinomų kelių, ajajai, kiek esamų ir nesamų baubų visur tyko, betgi tai egzistenciškai neišvengiama – tad nebijok.

Neblogai.
NEvaidinsiu (ko?)...
Jei jau tokia maloni klasikinė eilėdara,
tai gal ir skyrybą (neapsiribojančią tik brūkšniu ir galutiniu tašku) reikėtų norminti?

O man labiau pirmi du. Parašysiu autoriui asmeniškai kodėl. :)

paskutinis posmas labai patiko...na, kaip visada originalios eilės