Nereikia, netylėk.
Kalbėkim tyliai
Lyg medžiai du suaugę šaknimis –
Tenai tamsoj,
Kažkur tai po mumis
Dar požeminės upės teka gilios...
Mes geriam juk iš jų,
Nors nieks nemato,
Net nesupranta –
Kaipgi be vandens
Dykynėje tie medžiai išgyvens
Tik vienu du...
O sausos usnys bado
Visus, bebandančius prigult pavėsy
Ir atsipūsti po tankia laja.
Tai mes,
Tik mes sukūrėme sau ją –
Nereikia tų, kuriais nebetikėsim.
.....................................................................
Kalbėki, netylėk –
Net ir be vėjo tyliai
Šnabždėkime vėl tuos pačius žodžius,
Kad požeminės upės neišdžius
Ir liksim visada –
Tegul nesuprasti,
Tačiau nenusivylę.
2017 gegužės 8 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-05-09 20:27:09
Be galo lyriška, gražu, jausminga...ačiū
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-05-09 16:55:37
Skaitau šiuos žodžius ir gėriuosi - kalba tokia iškili, manau, ir juos sukūręs žmogus turėtų būti nepapratas, sapnuojasi iškilūs jau mus palikę poetai... Kalba - tikras stebuklas... Ačiū.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-05-09 11:30:21
Tikra tiesa - akys ne viską mato... Visų slaptų šaltinių, vidinių jėgų, išgyvenimų.... O išorė ne visada atspindi tiesą.
Daug pasakančios eilės.
Ir nesuprasti būnam dažnai... :(