Nereikia, netylėk.
Kalbėkim tyliai
Lyg medžiai du suaugę šaknimis –
Tenai tamsoj,
Kažkur tai po mumis
Dar požeminės upės teka gilios...
 
Mes geriam juk iš jų,
Nors nieks nemato,
Net nesupranta –
Kaipgi be vandens
Dykynėje tie medžiai išgyvens
Tik vienu du...
 
O sausos usnys bado
Visus, bebandančius prigult pavėsy
Ir atsipūsti po tankia laja.
Tai mes,
Tik mes sukūrėme sau ją –
Nereikia tų, kuriais nebetikėsim.
.....................................................................
 
Kalbėki, netylėk –
Net ir be vėjo tyliai
Šnabždėkime vėl tuos pačius žodžius,
Kad požeminės upės neišdžius
Ir liksim visada –
Tegul nesuprasti,
Tačiau nenusivylę.
 
2017 gegužės 8 d.