Priglaudžia vakaro dangus
Raudoną saulę ir delčios blyškumą.
Tik ko tas žvilgsnis neramus
Ir ko mintis už kalno kliūna.
Sūpuoklės tyli tarp beržų,
Jaunystė jų nebešokdina.
Bandai suprasti, kas svarbu,
Ir vandenį paverst į vyną...
Neklausk, kam bus skirta naktis,
Kas taurę glaus nesudrebėjęs.
Tamsos pabūgę žvaigždės kris
Ir su tamsa mylėsis vėjas…
Įkaitę tulpių pumpurai
Sušildys rytmečio žvarbumą.
Ilgai ieškojęs praradai
Šviesias pilis ir trapų rūmą…
Dulkėtam stiklo atspindy
Kvatoja skudurinės lėlės…
Su jų šešėliais gyveni
Truputį kartais nusidėjęs…
---
Ir nors dangus labai talpus,
Sparnai už krašto jo kabinas.
Esi tik paprastas žmogus.
Vanduo – vanduo,
O vynas – vynas…
2017 m. gegužės 6 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-05-09 21:51:10
Smagios eilės. Puikiai sudėtos.
Žalias vynas ne vanduo. :)))
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-05-09 00:22:22
Gerai išrišai :) Fainai, linksmai nuteikia. Beje, po daug vyno vandens norisi :D Kitą dieną... :)))
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-05-08 20:16:23
puikios, iškalbingos eilės, nedvejodama priglausiu...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-05-08 10:11:29
Sodrus, įtaigus žodis...
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2017-05-08 09:06:08
Sklandžiai sudėliojote apmąstymus. Ypač patiko eilutė "Ir su tamsa mylėsis vėjas"