Priglaudžia vakaro dangus
Raudoną saulę ir delčios blyškumą.
Tik ko tas žvilgsnis neramus
Ir ko mintis už kalno kliūna.

Sūpuoklės tyli tarp beržų,
Jaunystė jų nebešokdina.
Bandai suprasti, kas svarbu,
Ir vandenį paverst į vyną...

Neklausk, kam bus skirta naktis,
Kas taurę glaus nesudrebėjęs.
Tamsos pabūgę žvaigždės kris
Ir su tamsa mylėsis vėjas…

Įkaitę tulpių pumpurai
Sušildys rytmečio žvarbumą.
Ilgai ieškojęs praradai
Šviesias pilis ir trapų rūmą…

Dulkėtam stiklo atspindy
Kvatoja skudurinės lėlės…
Su jų šešėliais gyveni
Truputį kartais nusidėjęs…
---
Ir nors dangus labai talpus,
Sparnai už krašto jo kabinas.
Esi tik paprastas žmogus.
Vanduo – vanduo,
O vynas – vynas…

2017 m. gegužės 6 d.