O aš maniau,
kad man nereikia būti,
kad saulė patekėtų pagal savo laiką,
kad nuo žvaigždės Aušrinės lig Vakarės
gyvenimai ir be manęs
gebėtų kuistis 

O aš maniau,
kad toks visatoj mažas,
sau būti didesniu nemoku,
bet, – o! kaip miela sužinoti,
kaip gera ir gražu,
kad tai, kuo šitaip džiūgauja siela,
aš pats sau priežastis esu.

Jaučiu, kad netikit. 
Ir aš, beje, neypatingai kaip.
Įsiterpiau į tylą ir girdžiu –
ne Biblija, bet poteriauja,
sakytumei, iš tekstų jos:

Ten sustabdai karietą,
prisiklaupi ant kelių
ir iš rieškučių upės vandenį geri.
Švarus kaip krištolas
Vargu, ar pamanytum,
kad jis Lietuvoje,
bet nearti. 

– Tomai Vaisieta, tu?

Arba – antai! – žmogus.
Nors netikėk!
Su Vėlinių žvake
prie kapo jo
aš pats stovėjęs jau ne kartą.
O čia jis jaunas, mielas ir šnekus,
o čia, karietą pasitikęs,
į savo būstą kviečia nelauktus svečius,
prie vaišių stalo pasodina,
ir jam žinoti įdomu,
kaip iš toli atvykę,
iš kokio krašto Lietuvos? 

– Tomai Vaisieta – tu?

– Ko niurni, ko zyzi, vežėjau, – nepaskubėjo  atsiliepti Tomas. Regėjosi, kad sutrukdžiau, nes buvo nepatenkintas, o aš gerokai  nustebintas, kad va prie tokių „popierių“ girdžiu ne bet ką, o Tomą Vaisietą, tituluojama Dzūkijos karaliumi. Abu  patylėjome, bet  netrukus  girdžiu:
–  Klausyk. Ir jūs visi klausykite ir mąstykite, kaip anam žmogui, žiūrėdami jam į akis, pasakysite, iš kur ir ko atvažiavote. Vandens  atsigerti? Tiesiog iš upės? Ežero? Tiesiog iš savo rieškučių?
  – Nebuvau tikras, kad tai tu čia, Tomai. Nebūčiau  trukdęs.
  – Dabar tavęs, vežėjau, klausiu, ką pasakysi anam žmogui, kokie reikalai verčia mus taip giliai per laiką atgal su karieta važiuoti. Neginčiju, taip, botagas tave puošia, jis tinka tau. O ketinimai? 
  – Manau, kad jie būtent ir sutelkė tokį karietos  ekipažą. To galėtum paklausti ir pats savęs. Ir bent kurį. Kad ir amerikonę ponią Juliją Sinkis. Aš gi asmeniškai tikiu, kad ekipažas pritinka karietai, panašiai kaip, pasak tavęs, botagas jos vežėjui. Ačiū, Tomai, už taip pasakytus žodžius.
  – Ir vis dėlto, vežėjau, karieta,
  ir vis dėlto yra dalykų,
  kai nežinai tikėti jais ar – ne. 
  – Tačiau kartu tai irgi poezija, Tomai. Ir tai nuostabu.