vėjas plaikstė ir draikė man plaukus
ir į skruostą švelniai pabučiavo,
jis palietęs suknelę už skverno patampė
Ir nematomas dingo už namo.
Nemačiau aš jo veido, nei rankų,
Jis nematomas tarsi marsietis.
Čia šalia, čia už medžio, už kampo,
Čia nurimo, čia vėl dulkių debesiu driekės.
Ir suprask tu tą vėją kaip nori,
Jis nematomas, tarsi marsietis,
Pasislėpęs savoj aureolėj,
Po medžius šakose išsidriekęs...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-05-06 15:13:57
Visi mes vėjo vaikai...
Ir dar: vėjui gerai - jis nematomas, gali ir po suknele palysti... Todėl ir nesuprantu, kodėl jis tik už skverno patampė, o po to dingo už namo? Gal jis gėjus koks?
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2017-05-05 15:49:47
Apie vėją galima rašyti ir rašyti— patinka ir man ši tema, nes kiekvienas vis kitaip , nors ir panašiai :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-05-04 23:54:09
Aha, man ta vieta irgi šypseną sukėlė. Žino vėjas kur patempti :D
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-05-04 22:28:02
Koks šelmis tas vėjas.... :)
jis palietęs suknelę už skverno patampė
Ir nematomas dingo už namo