vėjas plaikstė ir draikė man plaukus
ir į skruostą švelniai pabučiavo,
jis palietęs suknelę už skverno patampė
Ir nematomas dingo už namo.
Nemačiau aš jo veido, nei rankų,
Jis nematomas tarsi marsietis.
Čia šalia, čia už medžio, už kampo,
Čia nurimo, čia vėl dulkių debesiu driekės.

Ir suprask tu tą vėją kaip nori,
Jis nematomas, tarsi marsietis,
Pasislėpęs savoj aureolėj,
Po medžius šakose išsidriekęs...