Aš suprantu,
kad vertas priekaištų,
jog atsitikę taip,
kad iš karietos šipuliai palikę
ir Biblija su parašais,
kur tik tuščia vietelė buvus –
(tarp jos eilučių,
pašalėse tekstų),
tačiau ir jie, kaip senių akys
neįtikėtinai išbukę:
skaitai kelis žodžius,
o laikas valandas skaičiuoja.

Ir vis dėlto net šipuliams dėkoju.
Menka kaip jonvabalių jų šviesa,
betgi – šviesa.

Kantrus kaip akmenėlis
juos atgal į kinkinį dėlioju
ir būna, kad girdžiu –
sužvengia žirgas Ygaga,
galvoj girgždena karieta.
Ėgė! O džiaugsmo tiek,
kad jo aprėpti neišmokstu..

Poe (poezija), atsargiai kimštelėjusi Tomą Vaisietą, irgi neišsilaiko savo kailyje:
  – Dainuoki, Tomai, dainuoki. Te bent šiandien prozos kuo mažiau. Tu puikiai dainuoji. Ypatingai savo tėvo dainą. Nemanyk, kad neatsimenu:

Oi, kur aš geriau uliavojau
Sau jaunų mergelį pasdabojau...

  – Atsimeni. Ačiū, Poe, – sako jai Tomas. – Graži atmintis kaip jauki ugnelė. Šildo šaltyje ir neengia šilumoje. Tikėkim, kad ir tėvulio dainą padainuosim, bet...
  – Kalbėk, Tomai.
  – Jaučiu lyg skolą karietai.
  – Va tau! Skolą karietai? Ir būtent?
  – Pirmoji karietos daina turėjusi atrodyti kitaip. Jos tekstas išliko, tačiau neatsimenu, kad jį būtų dainavęs kas. Aš irgi atsisakiau dainuoti, nors vežėjas tikėjosi, kad iš teksto pakils daina ir ji bus pirmoji. Pirmiausioji... Supranti?
  – Pirmiausiąja ji neatsirado. Ir tai skola?
  – Palauk, Poe, palauk. Neskubėk. Klausyk ir atsimink. Visą tekstą atsimink. Žodžiai vežėjo, muzika mano.

Yra pasaulyje dalykų
Labai rimtų, bet daug ir – ne.
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta, –
 
padainavo Tomas ir komentavo:
  – Tuomet man buvo nesuprantama, kaip galvoje galėtų girgždenti karieta. Ot, ir įtikinėjau be nuolaidų ir skubėdamas, kad, girdi, nemažai gyvenimo matęs, bet, patikėk, vežėjau, tokios galvos dar neteko matyti. 
  – Prisimenu, Tomai.
  – O jis rodė į savo galvą ir kalbėjo, kad tai vežėjo galva. Ir gali žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kita, o tik ji, karieta.
  – Irgi prisimenu, mielas Vaisieta.
  – Padainuokim, Poe, dabar tą dainą. Jaučiu, kad tekstą įsiminusi ne blogiau kaip aš.

Su pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionės – pasakos gražios,
Karietą seną pasikinkė –
Kur reiks liūdės,
Kur reiks dainuos.

Jai nekalbėsim, kad nereikia
Tikėt žvaigžde, tikėt svaja,
Tik apkalbinsim jauną laiką
Kartu su savo karieta.
 
– Ech! Jeigu ir tada taip, – giliai ir daug įkvėpė Tomas Vaisieta.