Juk būna, kad pakanka tiek, kiek lieka:
Nukritusių nuo peilio trupinių,
Tarp girnų miltų sauja – duonos riekei
Ir iš likučių, būna, gyvenu...
Iš laikraščio skiautelėj balto cukraus,
Neužmirštuolių – knygose sausų.
Pietų kryptim vėjarodę pasukus
Šiaurinį speigą nugara jaučiu.
Vaikystės pievų kiaulpienes geltonas
Išdraikė vėjas plazdančiais pūkais.
O aklas laimės laivo kapitonas
Vis suka vairą vieškeliais klaidžiais...
Juk būna, kad pakanka tiek, kiek lieka.
Rūdija spynos – raktai pamesti...
Tamsoj į laiko aidą atsiliepus
Tebežinai, kad vis dar gyveni...
2017 m. balandžio 22 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-05-04 10:03:55
Susimąstyti belieka, perskaičius tokias talpias eilutes...
Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis
Sukurta: 2017-05-04 08:41:55
Turi pakakti, kiek lieka... dažniausiai galėtume gauti daugiau, bet ne iš tų rankų ir nesinori imti... Labai gražu, skaitau ir skaitau
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-05-03 23:53:51
Tiek nedaug ir kartu labai daug...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-05-03 13:05:31
labai gražios, tokios artimos eilės...glaudžiu
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-05-03 09:52:38
Labai gražios, bet graudžios, atrodo, kad jau nieko gero nebebus.