Juk būna, kad pakanka tiek, kiek lieka:
Nukritusių nuo peilio trupinių,
Tarp girnų miltų sauja – duonos riekei
Ir iš likučių, būna, gyvenu...
 
Iš laikraščio skiautelėj balto cukraus,
Neužmirštuolių – knygose sausų.
Pietų kryptim vėjarodę pasukus
Šiaurinį speigą nugara jaučiu.
 
Vaikystės pievų kiaulpienes geltonas
Išdraikė vėjas plazdančiais pūkais.
O aklas laimės laivo kapitonas
Vis suka vairą vieškeliais klaidžiais...
 
Juk būna, kad pakanka tiek, kiek lieka.
Rūdija spynos – raktai pamesti...
Tamsoj į laiko aidą atsiliepus
Tebežinai, kad vis dar gyveni...
 
2017 m. balandžio 22 d.