Viskas eina per širdį, per jausmą, ieškojimą.
Per save. Per mane. Su savim. Su manim – laukiant atbalsio.
Supratimo. O tada jau vis tiek – nors iškoliotum,
Jei tik būtų tiesa, jei tik būtų suprantama
Ką parduodi, ką skolini, kiek, į ką pinigais investuojama,
Ko tikiesi, jei nieko, jei nieko, jei nieko nevertini.
Jei kas dieną tas pats – ką apgauti, ką pergudrauti,
Bet – pelno grafa lieka tuščia. Atleidi iš darbo buhalterį.
Kas tas viskas, kur eina per širdį? Deja, jau nebetiki,
Nei savim, nei vertėju. Viskas tolo, nutolo į ūkanas, tolumas.
Išeini į pavasarį vienas ir staiga – mėlynuoja gėlytės!
Be vertėjo jų vardą žinai – neužmirštuolės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-30 23:53:03
Kala, kala, kala ... ir staiga tos neužmirštuolės atveria širdį. Gerai :)
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2017-04-30 10:35:48
Brandus tekstas. Ačiū.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2017-04-30 07:21:02
Skausmingai per egzistencijos ašį... o vis dėlto neužmirštuolės žydi ir sėja ramią viltį.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-04-30 07:17:59
Tikras orientyras paklydusiai sielai ta neužmirštuolė. Talpus tekstas. Tik atleistieji buhalteriai kaip vaiduokliai niekur neišeina, nes diena prasideda ir baigiasi skaičiavimais.