Viskas eina per širdį, per jausmą, ieškojimą.
Per save. Per mane. Su savim. Su manim – laukiant atbalsio.
Supratimo. O tada jau vis tiek – nors iškoliotum,
Jei tik būtų tiesa, jei tik būtų suprantama
 
Ką parduodi, ką skolini, kiek, į ką pinigais investuojama,
Ko tikiesi, jei nieko, jei nieko, jei nieko nevertini.
Jei kas dieną tas pats – ką apgauti, ką pergudrauti,
Bet – pelno grafa lieka tuščia. Atleidi iš darbo buhalterį.
 
Kas tas viskas, kur eina per širdį? Deja, jau nebetiki,
Nei savim, nei vertėju. Viskas tolo, nutolo į ūkanas, tolumas.
Išeini į pavasarį vienas ir staiga – mėlynuoja gėlytės!
Be vertėjo jų vardą žinai – neužmirštuolės.