~~
Į šaukinį įdėjęs būtą laiką
skanduoju:
– Ponai, karieta!
Per visą žemę, dangų, eterį
iki Aukščiausiojo ausų
kelionėmis maršrutai numegzti.
Ir nuostabu –
ne tik toli,
ne tik aukštai,
bet ir giliai į praeitį,
išmokusi keliauti iš kažkur.
Kas pasakys, kas jos meistrai?

Botagas. Vadžios. Pavalkai.
O žirge mielas, koks turėtum būti,
kad kinkinys, kaip aukštas dvaras,
išlepintas dosnaus karaliaus,
keleiviams būtų paslaugus?

Daugkart mąstyta apie tai,
bet pirmas kartas nepritemsta.
Negreitai ištiesiau rankas
vadžias paimti – 
ir kaip audra, kaip viesulas,
kaip vėjy deganti sausa žolė,
kaip sapnas, į tikrovę virtęs,
sužvengė Ygaga, karietos žirgas,
botagas į rankas įkrito.

Kas bus toliau?
Ne laikas klausti –
štai ta akimirka
kuri prie Dievo pasodina
net ir tuomet, kai jo nėra,
kai jo peizažas, šaknimis į viltį
įsiskverbia lig smegenų.

Išties sakau, vežėjas aš...
Net jeigu kas nepatikėtų,
net jeigu kas
kaip kuoktelėjusį parodytų mane –
tiesa dažnai patys petin su beprotybe.

Žiema. Atrodytų,
ar ne geriau  važiu
ar rogėmis kelionę čiuožti,
bet nesiliauja aidėjus žinia:
ponai, ka – rie – ta!..