Saulėlydžiuos nusėdę metų dulkės
Jau nepakils į auštančias dienas,
Jau nepažadins medžio audroje nulūžusio,
Liūties praūžusios ir paukščio, išgiedojusio
Giesmes. Pavirtę metais dienos
Nebetelpa į upės vagą, susigeria į žemę,
O mintys paukščiais į erdves išlėkę blėsta.
O aš dar vis turiu iš praeities išlikusią
Ugnelę mažą, kuri trumpam užsidega
Ir vėl išblėsta.
Didžiuliais šuoliais metai bėga
Su praradimais, netektim.
Tik metų atkarpos akis baksnoja
Ant antkapių apsamanijusiom raidėm.
Ir pamatai, kad jau dešimtmečiai prašoko,
Šiek tiek užgludinę širdies žaizdas,
O rodos, dar tik vakar galėjai džiaugtis,
Ko jau nebėra.
.
O Dieve, na kodėl tu taip sutvėrei?
Neramią širdį į krūtinę įstatei.
Kodėl tu skausmo išnaikinti negalėjai?
Na atsakyki, Dieve, man, prašau, kodėl?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-04-28 15:35:00
turbūt tam, kad ne tik džiaugtumės gyvenimo dovanomis, bet ir mąstytume...o tai dažniausia darome tik ...prarasdami...o gal ir klystu...
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2017-04-28 11:09:47
Iš tiesų, visi atsakymai Jame- kuris pirmas kiekvieną iš mūsų pamilo...
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2017-04-28 08:45:57
Deja,žmogui daug klausimų kyla, o atsakymą žino tik Dievas...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-27 22:37:23
Ir aš nežinau kodėl... Sielvartinga...