Saulėlydžiuos nusėdę metų dulkės
Jau nepakils į auštančias dienas,
Jau nepažadins medžio audroje nulūžusio,
Liūties praūžusios ir paukščio, išgiedojusio 
Giesmes. Pavirtę metais dienos
Nebetelpa į upės vagą, susigeria į žemę,
O mintys paukščiais į erdves išlėkę blėsta.
O aš dar vis turiu iš praeities išlikusią
Ugnelę mažą, kuri  trumpam užsidega 
Ir vėl išblėsta.
Didžiuliais šuoliais metai bėga
Su praradimais, netektim.
Tik metų atkarpos akis baksnoja
Ant antkapių apsamanijusiom raidėm.
Ir pamatai, kad jau dešimtmečiai prašoko,
Šiek tiek užgludinę širdies žaizdas,
O rodos, dar tik vakar galėjai džiaugtis,
Ko jau nebėra.
.
O Dieve, na kodėl tu taip sutvėrei?
Neramią širdį į krūtinę įstatei.
Kodėl tu skausmo išnaikinti negalėjai?
Na atsakyki, Dieve, man, prašau, kodėl?