Labas, Kaimyne,
ir tuoj pat priekaištas: negi manai, kad užmiršau, ką žadėjai? Palik amneziją, baik su ją terliotis ir patapk vėl Kaimynu.. Tai ne tik Tavo, o, sakyčiau, visos eKūrybos nelaimė. Ar kas gali būti ramus, kad jos neištiks Radijo karietos likimas? Manau, kad tokios garantijos nėra. Jeigu ne ji, ne amnezija, argi dabar taip vargčiau su „Teisybe“, kurios visi bijosi, nors niekas neskaito. Suprantu, Jonai - kiekviena liga yra nelaimė, bet šitokia! Na, nežinau. Žinau kitką - jeigu Tavęs nepaveiks ir šis mano prašymas, kreipsiuosi paramos į Tavo durelę Princesę, o visus moderatorius prašysiu, kad jie atsimintų, koks pavojingas užtaisas slypi kūrybiečių didėjančioje žemėje. Amnezija blogiau, negu mina. Ir dėl to tegu rimtai susirūpina.
Rašai, kad bijaisi, jog amnezija Tau nekeršytų už tokią, pasak Tavęs, išdavystę. O kas to nebijotų? Aš irgi bijočiausi, bet labiau reikia bijoti suspėti laiku atsakyti į klausimą - kas ta amnezija? Liga ar palaima?
Žinau, kaip iš Kaimyno tapai amnezija ir nesmagu Tavęs klausyti girdint, kad, girdi, nežinai, iš kur bala, į kurią įpuolei. Betgi arklį atsimeni, nors dabar ne bulviakasis.
.“ Žmonės kasė bulves. Mane pirmas pastebėjo arklys. Porą kartų garsiai suprunkštęs, atsistojo piestu, porą kartų užpakalinėmis kojomis spyręs į orą, palikęs savo šeimininkus, risčia pasileido į artimiausią gyvenvietę.„
Atsimeni ir bulviakasio žmones:
„(...) pirmoji mane pastebėjusi moteris minutei tarsi suakmenėjo. Po to greitai persižegnojo ir sušukusi „Antikristas ateina“ pasileido per laukus. Paskui ją visi kiti. Taip greitai bėgančių žmonių dar nebuvau matęs. Kaimą jie pasiekė pirmiau nei jų arklys“.
Tokia atmintis guodžia,  tačiau ne taip kaip gali atrodyti. Kažkodėl niekaip negali suvokti, kad ne Tu balon įpuolei, apturėdamas tiek nuotykių, o bala Tavyje, bičiuli,  įšliaužė. Ir neiškart,  o po truputį, lyg ir nepastebėdama, lyg ir nieko bloga neketindama. Įšliaužė ir pasiliko. Balon puolęs, gali atsikelti, kad ir šlapias,  o Tavo atveju netgi  nenorima kažką daryti, kad taip nepasiliktų. Na, pasakyčiau- biesai Tavęs nematė! Jeigu Tau reikia amneziją turėti- turėk! būk ja! Kai žmogus turi laisvę, pašalinis protas nedaug jam gali padėti. Bet kodėl savo protu nepabandyti susivokti? Kodėl nepaimti Tau tos senos, seniai numestos ir gal pamirštos, aplūžusios armonikas ir nepritaikyti savo kūrybos dainoms?  Siūlau pirmiausia tą, su suolu, ant kurio sutelpa keturios kartos.. Kodėl, mielas, Jonai nepadainuoti? Pats žinai, kaip vingriuoja Pelėdos balsas – nei karto neišgirdau, kad kas pasakytų, kad Pelėda dainuoja. Visi kaip susitarę- ūbauja, ūkauja, dar kaip..  Ė, širdį skauda, bet paklausyk.  Aš nedaug, tik pirmą posmą:

Pirkia- menka
Asla- plūkta
Pasieny- ilgas stalas
Suolai-ilgi
Veidai- jauni
Čia Lietuva gyveno.

Nemanyk, Jonai, kad taip amnezija suposmavo. Ne. Ne ji. Tai Kaimyno darbas. Vien dėl to verta juo būti. O dabar galime ir abu:

Aš dar menu
Aidus naktų
Kai „Tėve mūsų“  sukalbėjęs.
Žalia veja
Ties praraja
Po miškus tėvas vaikštinėjo.

Tai va. Ir apsidairyk aplinkui - ar buvo tas kartas, kad Tave pavadinčiau amnezija. Kiek beįgalėdamas veju iš Tavęs balą lauk kartu su amnezija ir tikrai - užmiršk ją. Galėsi atvažiuoti pas mane į Šklėrius ir kuri laiką  pabūti. Užsimirši ir patiks čia. Ir ne todėl, kad Šklėriai gražūs, o pirmiausia todėl, kad po truputį, neforsuodami, vienas paskui kitą ant kalnelio renkasi patys kūrybingiausi žmonės. Atpažįsta medžiuose save, įsivardija juose vardais ir.. Pats juk neseniai buvai susitikę pušelę - Princesę. Argi ne prasminga, negražui? Bet jeigu. Jonai, neatsikvošėsi, nenorėsi atsiskirti su įšliaužusia Tavyje bala, tai, kaip sakiau- būsiu negailestingas iki laiškų rašymo eKūrybos administracijai. Ir toks negailestingumas dažnai reiškia irgi draugystę. Na, dar vieną posmelį. Su žmona Ale. Ir aš vakar švenčiau jos gimtadienį. Esu įsitikinęs, kad jai bus smagu žinoti, kad baigėsi amnezijos laikai ir dabar dainuoja su Jonu, į eKūrybos svetainę ateisianti kaip senesniais laikais. Kaip Kaimynas.
Padainuokit. Kartu. Su Ale. Tą trečią posmą. O kitus du gal palikime tiems, kas gyvena medžiais ant Karlonų aukštumėlės Šklėriuose. Ir taip:

Užaugom mes
Ir trispalves –
Kaip  buvo pasakyta –
Karštom širdim
Kėlėm aukštyn-
Išaušo naujas rytas...

O! laiškas jau didesnis, užima daugiau vietos, negu įprastai - ne daugiau puslapio. Bet manau, kad neveltui ir dar šiandieną Jonas amnezija pataps Jonu Kaimynu. Kam būti Nuodu, jeigu gali  būti Džigitu. 
Ak , bari ir bari!.  Bari ir  bari, kol šiek tiek atsiranda teisingesnio gyvenimo...