Kai saulė nebraidys po pievą,
Kai kregždės savo lizdą išardys,
Kai obelys ims mėtyt obuolius po pievą,
Kai neskraidys drugys,
Netikros rožės laiką išbraižys.
Stovėsi vienas vidury ant nušienautos pievos
Lyg suodinas kaminkrėtys,
Lyg vabalas numynęs drambliui koją,
Toks vienišas lyg suokiantis svirplys.
Nakties šešėliai kalbins tavo sielą,
Tamsa bus įsirėminus languos.
O sienos kambario lyg atminties kaštonas
Bus prisigėrę ilgesio gaidos.
Kada ateis šios niūrios dienos,
Tada išgirsi, kaip lietus krapnoja,
Po stiklą ridinėjas ašara būties.
Matysi, vėjas stumia debesis
Į kitą žemės kraštą, ir tu mintim prisėsi
Ant kraštelio debesies...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-26 20:16:33
labai graži ta svirplio rauda
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2017-04-26 20:09:12
Puikiai
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-04-26 18:27:09
Pabaiga ypač... Puiki metafora.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-04-26 14:24:02
Daug gražių metaforų.