Kai saulė nebraidys po pievą,
Kai kregždės savo lizdą išardys,
Kai obelys ims mėtyt obuolius po pievą,
Kai neskraidys drugys,
Netikros rožės laiką išbraižys.
Stovėsi vienas vidury ant nušienautos pievos
Lyg suodinas kaminkrėtys,
Lyg vabalas numynęs drambliui koją,
Toks vienišas lyg suokiantis svirplys.
Nakties šešėliai kalbins tavo sielą,
Tamsa bus įsirėminus languos.
O sienos kambario lyg atminties kaštonas
Bus prisigėrę ilgesio gaidos.
Kada ateis šios niūrios dienos,
Tada išgirsi, kaip lietus krapnoja,
Po stiklą ridinėjas ašara būties.
Matysi, vėjas stumia debesis
Į kitą žemės kraštą, ir tu mintim prisėsi
Ant kraštelio debesies...