Giltinėle, Praamžiaus dukraite,
Neskubėk pas mane, dar palauk,
Juk ne vienas šioj žemėje vaikšto,
Kurs negali tavęs prisišaukt.
Man dar kvepia rasoti šilojai,
Dar svaigina birželio lietus,
Dar liūdnai skrendant gervėms pamoju,
Dar džiaugsmingai jas sutinku.
O kai mintys ims blėsti iš lėto,
Kai troškimai ir aistros nurims –
Nykų vakarą, stūgaujant vėtroms,
Tu ateiki manęs pasiimt
Aš iš karto suprasiu – jau laikas,
Žemės grumstas į karstą: bar... bar...
Giltinėle, Praamžiaus dukraite,
Ne tuojau, ne dabar...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-04-24 23:19:18
Taip malonybiškai kreipėtės, ji jums ir bus maloni, tik ne dabar
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-24 18:42:27
toks tikras, tikras...net nežinau, ką daugiau pridurti
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-04-24 14:33:58
Patiko. Taip švelniai. Bet ne dabar :)
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-24 11:24:28
Šiurpuliukai perbėgo... Kartais ji neteisingai pasirenka...
Juk ne vienas šioj žemėje vaikšto,
Kurs negali tavęs prisišaukt.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-04-24 10:48:38
taip ,svarbu, kad ne tuojau,ne dabar,gražiai sueiliavote.