Giltinėle, Praamžiaus dukraite,
Neskubėk pas mane, dar palauk,
Juk ne vienas šioj žemėje vaikšto,
Kurs negali tavęs prisišaukt.

Man dar kvepia rasoti šilojai,
Dar svaigina birželio lietus,
Dar liūdnai skrendant gervėms pamoju,
Dar džiaugsmingai jas sutinku.

O kai mintys ims blėsti iš lėto,
Kai troškimai ir aistros nurims –
Nykų vakarą, stūgaujant vėtroms,
Tu ateiki manęs pasiimt

Aš iš karto suprasiu – jau laikas,
Žemės grumstas į karstą: bar... bar...
Giltinėle, Praamžiaus dukraite,
Ne tuojau, ne dabar...