Tu žinai, jau visai nebeskauda
Ir seniai tavo rudeniais naktį nelyja.
Galbūt rasą dar laiko voratinklio gijos,
Kai mėnulio šviesa
Skaidriuose lašuose išsimaudo.
O po to plyšta rankos sunertos –
Nagai odą delnų tiktai tesuraižo...
Tamsoj debesys dyla –
Neturi išryškinto braižo...
Aš bijojau netekti,
Tačiau vieną vienintelį kartą.
Iš tiesų netekau aš tavęs daugel sykių
Ir degė netikėjimo liepsnos,
Akis graužė dūmai...
............................................................................................
Mylimoji, juk reikia bijoti bailumo,
Nes bijojom savęs mes kartu pasilikę.
2016 kovo 10 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-23 23:10:02
Kažkur ir aš skaičiau, kad labiausiai reikia bijoti baimės…
Nepanašu, kad jau visai nebeskauda …
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-04-23 19:36:58
Džiaugiuosi, kad daug jūsų eilių tapo dainomis. Miela jas išgirsti. Dėkui.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-04-23 19:00:23
Tegu lyja pavasariais rytą žieduotą,
Tegu lyja be skausmo ir gyvastį duoda
Tarsi medžiui iš naujo atgimti, pražysti,
Tegu suteikia prasmę žiedai ir nemirštančią viltį...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-23 18:49:03
kiek daug išraiškos, metaforų, dargi gėlos...Mylimoji turėtų suprasti...
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-04-23 14:48:48
Ak, čia juk Mylimajai... O aš viską iki pabaigos perskaičiau susižavėjęs ir manydams, kad tai man Kažkuri Poetė rašo...dabar man akis graužia, ne, ne dūmai - ašaros...