Tu žinai, jau visai nebeskauda
Ir seniai tavo rudeniais naktį nelyja.
Galbūt rasą dar laiko voratinklio gijos,
Kai mėnulio šviesa
Skaidriuose lašuose išsimaudo.
O po to plyšta rankos sunertos –
Nagai odą delnų tiktai tesuraižo...
 
Tamsoj debesys dyla –
Neturi išryškinto braižo...
 
Aš bijojau netekti,
Tačiau vieną vienintelį kartą.
Iš tiesų netekau aš tavęs daugel sykių
Ir degė netikėjimo liepsnos,
Akis graužė dūmai...
............................................................................................
 
Mylimoji, juk reikia bijoti bailumo,
Nes bijojom savęs mes kartu pasilikę.
 
     2016 kovo 10 d.