Juk veržiesi, būtie,
Paryčiai nors užtvindo baltais apšarmojimais,
Nors belapiuos miškuos
Vėjai it nuskriausti paaugliai,
Nors orkestras dangaus
Partitūrą po natą begroja,
Tu prikėlei jausmus –
Tuoj ištvins, tuoj išsprogs, išsiskleis.
Nė minutės drungnos
Anei miego, nes audžiamas sapnas –
Artumos ilgesys,
Išsupta žiedo įsčiuj viltis,
O tavęs šitiek daug –
Girdi kurčias ir praregi aklas
Ir teisėjas rūstus
Abejoja – gyvi ar kalti?
Stambiavaisis lietus
Nuo peizažo šienauja ražienas.
Ei, pakrikštyk mane –
Gal išskleisiu lapus, gal sparnus?
It peštukai pikti
Vėjai kūliais per tuščią dar kiemą –
Jei kas gyvas, tikrai
Iš letargo gyventi prabus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2017-04-23 21:20:48
Minties ir jausmo dermė. Ačiū, glaudžiu.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-23 19:04:36
ir mane šios eilės "suvystė".Priglausiu.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-22 15:43:55
Skaitau, stebiuosi...vėl skaitau. Talentas tikrai. Gera, kad esat.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2017-04-22 13:36:22
Nuostabios eilės apie gamtos veržlų prabudimą. Priglausiu. Labai patiko.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2017-04-22 12:05:46
Labai jautriai pajaučia autorė kiekvieną pasikeitimą pavasarėjančioj gamtoj ir labai realiai juos pavaizduoja:
"Vėjas kūliais per tuščią dar kiemą - / jei kas gyvas, tikrai /Iš letargo gyventi prabus"
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-04-22 11:50:02
Klasiškai rašot. Iš tiesų, Jūs gebat ne tik pamokančiai, protingai, bet ir be galo jausmingai rašyti. Ir, mano nuomone, Jūs subrendusi poetė. Tikra. Nėra banalo. Jo pas jus nebūna. Tai reta. Stilių irgi savitą turit.