Juk veržiesi, būtie,
Paryčiai nors užtvindo baltais apšarmojimais,
Nors belapiuos miškuos
Vėjai it nuskriausti paaugliai,
Nors orkestras dangaus
Partitūrą po natą begroja,
Tu prikėlei jausmus – 
Tuoj ištvins, tuoj išsprogs, išsiskleis.
Nė minutės drungnos
Anei miego, nes audžiamas sapnas –
Artumos ilgesys,
Išsupta žiedo įsčiuj viltis,
O tavęs šitiek daug –
Girdi kurčias ir praregi aklas
Ir teisėjas rūstus
Abejoja – gyvi ar kalti?
Stambiavaisis lietus
Nuo peizažo šienauja ražienas.
Ei, pakrikštyk mane – 
Gal išskleisiu lapus, gal sparnus?
It peštukai pikti
Vėjai kūliais per tuščią dar kiemą –
Jei kas gyvas, tikrai
Iš letargo gyventi prabus.