Santrauka:
... TEN Tiesa nueitą kelią žymės...
Dievas man leido būti
šioje žemėje.
Ir aš būnu.
Baigiu atbūti tą Amžinybės mirksnį,
vadinamą gyvenimu.
Ir aš – Jo tvarinys,
vardu Adelė,
kabinuosi į gyvenimą,
kaip ta maža skruzdėlė.
Per tuos pragyventus metus,
kiek tik atmenu,
viskuo gyvenime aš buvau, –
ir vyturiu, ir akmeniu.
Gal greit paliepsi, Dieve,
man nebevaikščioti žeme.
Ir, nukėlęs paskutinę kliūtį,
man pasakysi „Eime“
Taip išnyksiu gal be garso
kaip gęstančio laužo
maža kibirkštis.
Gal kaip Dievo karvytė
nuo delno – žmonių atminimo –
nuskrisiu. Išnyksiu.
O kol kas dar gyvenu – neišeinu.
Patikėsiu lemtimi,
kai grumstas kūną užguls...
Ir žinau, – TEN Tiesa
mano nueitą kelią žymės.
Ten ranka Nemirtingojo
mano petį palies...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-22 15:41:40
Jautru, nes iš giliai....
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-04-22 11:56:40
Na, kaip sau rašytas... Gal ankstoka. Bet iš tiesų jaudina.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-21 20:32:14
Tiesiog sukrečiančios (gerąja prasme) eilės...Pajutau gyvenimo trapumą, supratau, kokie mes laikini ir kaip prasmingai turime nugyventi savo metus, kad palietų Nemirtingojo ranka, kai turėsime išeiti...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-04-21 14:27:02
gerai, kad tuo tikite,jog nemirtingojo ranka jūsų petį palies.