Dievas man leido būti
šioje žemėje.
Ir aš būnu.
Baigiu atbūti tą Amžinybės mirksnį, 
vadinamą gyvenimu.
   Ir aš – Jo tvarinys, 
vardu Adelė, 
kabinuosi į gyvenimą,
kaip ta maža skruzdėlė.
 Per tuos pragyventus metus,
kiek tik atmenu,
viskuo gyvenime aš buvau, –
ir vyturiu, ir akmeniu.
  Gal greit paliepsi, Dieve, 
man nebevaikščioti žeme.
Ir, nukėlęs paskutinę kliūtį,
man pasakysi „Eime“

Taip išnyksiu gal be garso
kaip gęstančio laužo
maža kibirkštis.
Gal kaip Dievo karvytė 
nuo delno – žmonių atminimo –
nuskrisiu. Išnyksiu.
O kol kas dar gyvenu – neišeinu.
 Patikėsiu lemtimi,
kai grumstas kūną užguls...
  Ir žinau, – TEN Tiesa
mano nueitą kelią žymės.
Ten ranka Nemirtingojo
mano petį palies...