Nuo vienatvės perdžiūvusio lauko,
           tų išdegintų skausmo vagų 
nepalik – aplankyk – nesulaukiu
           Tavo meto – vėl vienas renku

lauko akmenis – jų nemažėja –
           aštriabriaunių sunkių akmenų…
Ir tos vagos nuo skausmo gilėja –
           nevilty viltimi gyvenu,

kad palaiminsi merdintį lauką,
           išsiilgusį Tavo lietaus
ir jame, kur tik akmenys augo,
           išsilies kaip malonė dangaus

išganingi vėlyvieji lietūs,
         upeliukai nušniokš vagomis, 
Tavo metui atėjus žadėtam –
           išsipildymo to dienomis…

Sužydės ir atgis šitas laukas
           ir pavirs Tavo sodu vešliu –
pas Tave ten ateisiu – palauki –
          Tavo meilės pramintu keliu.