Tavo meilės pramintu keliu
Nuo vienatvės perdžiūvusio lauko,
tų išdegintų skausmo vagų
nepalik – aplankyk – nesulaukiu
Tavo meto – vėl vienas renku
lauko akmenis – jų nemažėja –
aštriabriaunių sunkių akmenų…
Ir tos vagos nuo skausmo gilėja –
nevilty viltimi gyvenu,
kad palaiminsi merdintį lauką,
išsiilgusį Tavo lietaus
ir jame, kur tik akmenys augo,
išsilies kaip malonė dangaus
išganingi vėlyvieji lietūs,
upeliukai nušniokš vagomis,
Tavo metui atėjus žadėtam –
išsipildymo to dienomis…
Sužydės ir atgis šitas laukas
ir pavirs Tavo sodu vešliu –
pas Tave ten ateisiu – palauki –
Tavo meilės pramintu keliu.