Koks keistas kambarys, daiktai –
It būčiau niekada nelietęs,
Net spalvos lyg ne tos paletės...
Bet tu matai...
Tik tu matai,
Kad čia tos pačios senos spintos
Ir kėdės byrančiu laku,
Tapetai sienų apsilupę...
Tartum žiūrėčiau ne laiku –
Sučiaupus sėdi savo lūpas,
O veidas...
Veidas užrakintas
Ir nė žymės, kad aš šalia,
Ir nė žymės, kad mano būta.
Kokia ironija! – išsprūdo.
Išsprūdo...
.........................................................
Ak, galų gale.
2016 gegužės 24 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-14 23:23:21
Nors ir trumpas, bet su istorija ir paslaptimi...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-14 20:35:24
lyg ir buitiškas, bet drauge ir labai jautrus, lyriškas...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-04-14 13:29:36
Prisiminimuose tik tyla ir nieko daugiau, o vaizdiniai išblukę...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-04-14 10:59:38
Būta ilgo nebuvimo, kad nė žymės neliko...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-04-14 08:35:24
turbūt pavėlavote sugrįžti į tą kambarį.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2017-04-13 23:25:03
Sučiaupus sėdi savo lūpas :-)