Koks keistas kambarys, daiktai –
It būčiau niekada nelietęs,
Net spalvos lyg ne tos paletės...
Bet tu matai...
 
Tik tu matai,
Kad čia tos pačios senos spintos
Ir kėdės byrančiu laku,
Tapetai sienų apsilupę...
 
Tartum žiūrėčiau ne laiku –
Sučiaupus sėdi savo lūpas,
O veidas...
Veidas užrakintas
Ir nė žymės, kad aš šalia,
Ir nė žymės, kad mano būta.
 
Kokia ironija! – išsprūdo.
Išsprūdo...
.........................................................
 
Ak, galų gale.
  
2016 gegužės 24 d.