Saulė kyla – lėtai gamta bunda,
aš taip pat kartu su jomis pakylu –
prisimink savąjį dienos kelią šventą,
gal bus džiugiai šviesus ir nuostabus?..
Pavasaris greitu akimirksniu įpusėjo,
nors aplinkui dar tokia nejauki tyla:
ankstyvų paukštelių dar negirdėjau –
iš aukštybių – šildo ar trumpa gaiva...
Žingsniais matuoju kasdienį trumpą taką,
įvairovei pasuku ten, kur akiračiui erdviau,
spinduliai lydėdami šildo ir saugiai seka –
deja, sieloje vis kažko stinga, neramu...
Gal jaunatviško kilimo ligi aukštybių, dausų –
žemės trauka laiko tarsi mane prirakinus –
joks akmuo neslegia nusvirusių pečių –
metų našta negailestinga ir apgailėtina...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis
Sukurta: 2017-04-26 15:37:51
Pavargusi arba labai pasiilgusi šviesos ir šilimos... Būna. O aš savotiškai laukiu senatvės (nors toli gražu, nesu jauniklė. Greičiau - gerokai senstelėjus :) ), kad galėčiau daryti ką noriu...
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-04-13 08:10:57
spinduliai lydėdami šildo ir saugiai seka –
deja, sieloje vis kažko stinga, neramu... Deja tokia žmogaus būtis kol dar esame gyvi ir sveiki
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-04-12 21:34:37
Laikas negailestingas, deja. Ir aš norėčiau atrodyti kaip šešiolikinis. Bet kartais kvailumas į galvą šauna, naivumas iš kažin kur išlenda ir elgiuosi lyg tas jauniklis. Gal nėra taip blogai? Juk tada širdy šešiolika :)))
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-12 21:17:55
sunki ta metų našta...bet tokia jau žmogaus dalia